LIETUVIŲ KALBA – TAUTOS GYVYBĖS ŠALTINIS

23 vasario, 2021 | Posted by admin in Naujienos

Reta kuri kalba gali pasigirti tokiais giliais klodais, kokiais turtinga lietuvių kalba. Juk mūsų kalboje galime išgirsti ir paukščio giesmę, ir upelio čiurlenimą, ir saulėtekio skambesį, ir žvaigždžių šnabždesį.
Kaip didelę vertybę S. Daukantas išaukština lietuvių kalbą. ,,Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ teigiama, kad lietuviai ,,turi sau ypatingą kalbą, aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas, kurioje visa gal permanyti ir visa apreikšti“. Kadaise vyresnybė ir diduomenė, rikiai ir kunigaikščiai ,,viena kalba su svietu yra kalbėję“, o tolimųjų kraštų, su kuriais Lietuva bendravo, pirmieji vardai nuo lietuvių, kalnėnų ir žemaičių pramanyti, ligi šiai dienai užsiturėjo“.
,,Būdo“ autorius apgailestauja, kad daug kas pasikeitė, daug kas žlugo Lietuvoje, bet kalba ,,it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lyg šiai dienai teb žaliuoja“. S. Daukantas išryškino motinų nuopelną: jos savo apkerpėjusiose tarp girių nameliuose išsaugojo lietuvių kalbą ir perdavė ją kartų kartoms. ,,Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“ autorius smerkia tuos, kurie, nemokėdami lietuvių kalbos, vadina ją ,,sąmėžiniu“, ,,nuošlavomis“ visokių kalbų. Priešingai, ,,kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergilijaus, tas, ką norėdamas, tą gali gudriai gudresniai rašyti toj kalboj“. Tą teisybę dainius Donelaitis ,,darodė savo garbingoj dainoj ,,Metų laikai“. Taip S. Daukantas aukštino lietuvių kalbą, gynė jos teises, skatino vartojimą.

 

Senieji dokumentai iš Skuodo muziejaus rinkinių.

 

 

 

 

 

 

                                               

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

   

         

         

 

   

GEK 552 I 117 GEK 556 I121_ GEK 4563 I2323 GEK 4567 I 2327 GEK553 I 118 P 456 P 457 P 459 sutartis P 479 P 564 P476 P480

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 Both comments and pings are currently closed.