Kryždirbystė ir kryžiai Skuodo žemėje
Kryždirbystei Lietuvoje paplitimu neprilygsta jokia kita liaudies meno šaka. Tai vienas didžiausių ir paslaptingiausių lietuvių tautos kultūros turtų. Apie medinius kryžius menotyrininkas Paulius Galaunė rašė „Tai dvasinga medžio pasaka. Ji, kaip ir gimtoji žemė, kalba, margi audinių raštai, padėjo lietuviams išlikti gyviems.“
Kryžius kaip ugnies ženklas atsirado dar senajame akmens amžiuje. Kryžiaus formą galime sieti su įvairių gamtos reiškinių (ugnies, perkūnijos) ir dangaus kūnų (saulės) kultu.
Kryždirbystė ir kryžių simbolika yra pripažinta unikalia žmonijos nematerialaus pasaulio kultūros paveldo vertybe. Lietuvos kryždirbystė 2001 m. įrašyta į UNESCO paveldo – didžiausių pasaulio vertybių – sąrašą.
XVIII – XIX a. visoje Lietuvoje paplito geležiniai kryžiai. Jie puošė koplytėles, koplytstulpius, vainikavo varpines, bažnyčias. Skuodo žemėje metalinių kryžių daugiausia yra kapinėse. Geležinių kryžių viršūnės klasifikuojamos pagal ornamentiką: kryžiaus formos, saulės formos, daugiakryžminės, širdies formos. Geležiniai kryžiai dekoruojami tiek senaisiais baltų, tiek krikščioniškais simboliais. Geležinių kryžių dekore susipina mėnuliai, žvaigždės, apskritimai – saulės – pačiame centre ir iš jų išaugantys spinduliai – žalčiukai, šakelės su lapais, gėlių žiedais.
Kryžius neatsiranda iš niekur tuščioje erdvėje, be pagrindo. Šiandien Skuodo žemės laukus, pakeles, kapines, šventorius, nemažai sodybų puošia mediniai ir metaliniai kryžiai, akmeninis kryžius galime surasti kapinėse.
Kryžiuose atpažįstame paveldo vertybes ir kryždirbio talento jėgą. Prie tokių kryžių norisi sustoti ir pabūti tyloje.
