Edukacinė veikla

Muziejinė edukacija – galimybė mokytis muziejaus aplinkoje, susipažįstant su muziejuje saugomais eksponatais. Edukacinių programų tikslas – skatinti mokinių domėjimąsi Skuodo krašto istorija, patrauklia forma supažindinti juos su etnokultūriniu palikimu, ugdyti aktyvumą, kūrybiškumą, atskleisti praeities ir šiuolaikinio pasaulio sąsajas. Skuodo muziejuje edukacinė veikla vykdoma nuo 2002 metų. Edukaciniai užsiėmimai vyksta muziejaus nuolatinėse ekspozicijose: istorinėje „Skuodo miesto formavimosi istorija“, etnografinėse „Kaimiška troba“ ir „Senieji kaimo verslai ir moterų darbai“. Įrengta moderni edukacinė klasė.

Muziejuje parengtos edukacinės programos:

  •  SENIEJI KAIMO AMATAI IR MOTERŲ DARBAI

Programą sudaro 2 užsiėmimai:

Senieji kaimo amatai ir verslai.

Užsiėmimas vyksta muziejaus ekspozicinėje salėje „Senieji kaimo amatai ir moterų darbai“. Žemdirbystė – nuo seniausių laikų pagrindinis lietuvių verslas – apsprendė ne tik valstiečių buitį, kultūrą, bet ir kaimo amatų vystymosi kryptis. Kaime, kartu su valstiečiais triūsė amatininkai, galintys padaryti ir pataisyti visus reikalingiausius ūkio padargus. Pagal darbe naudojamas medžiagas, amatininkai skirstomi į medžio ir metalo apdirbimo meistrus.

Medis „maitino“ dailidę, stalių, kubilių, račių, ratelninką, klumpdirbį, dievdirbį. Nė vienas valstiečio ūkis neapsiėjo be kalvio pagalbos, į kurį per metus tekdavo kreiptis keletą kartų. Moterų darbai, darbo įrankiai.

Ekspozicijoje surinkti iš Skuodo krašto moterų darbo įrankiai. Viskas pažįstama ir dvelkia šiluma. Puodai, indai, šaukštai, minkytuvė, ližė, sūrspaudis, verpimo ratelis ( kalvaratas) – vis, kad šeimyna nebūtų nuoga. Kočėlas, kultuvė – skalbiniams skalbti, lyginti. Taip ir sukosi kaimo moterys po ūkį – su šventu kantrumu ir dievo palaiminimu. Atliekamos praktinės užduotys.

  •  SKUODO KRAŠTO VALSTIEČIŲ BUITIS XIX a. pabaigoje – XX a.pradžioje.

Programą sudaro 2 užsiėmimai:

Žemaičių troba.

Užsiėmimas vyksta nuolatinėje muziejaus ekspozicinėje salėje „Žemaitiška troba“, kurioje atkurtas gerosios trobos interjeras. Užsiėmimo dalyviams parodoma senovinė šventiškai paklota lova su rankom austa patalyne, siuvinėtais pagalvių užvalkalais. Tokia troba turėjo darbo kambario paskirtį: čia yra ilgas stalas, prie kurio vakarais ant medinių suolų susėsdavo šeimyna. Čia buvo mezgama, verpiama, audžiama, drožiama, pinama. Trobos gale stovi audimo staklės, verpimo ratelis , prietaisai siūlų sukimui, vijimui. Mokiniai patiria pažinimo džiaugsmą, supranta, kad daugelis trobos įrenginių turėjo ir išskirtinę reikšmę. Atliekamos praktinės užduotys.

Senoviniai buities rakandai.

Ši ekspozicija gana gausi etnografiniais eksponatais. Vaikai gali apžiūrėti, paliesti originalius darbo įrankius ir dirbinius iš medžio, metalo. Ypatingai išsiskiria gausi lygintuvų kolekcija. Yra indas iš beržo tošies, skirtas biriems produktams laikyti. Čia eksponuojami įvairiausi namų apyvokos reikmenys, indai. Dalyviai mokomi pajusti to laikmečio dvasią, perprasti žemaičių tarpusavio bendravimo ir darbo ypatumus. Atliekamos praktinės užduotys.

  • XIX a.pab. – XX a. pr. SKUODO KRAŠTO VERSLAI.

Programą sudaro 1 užsiėmimas: Lino kelias. Linų apdirbimo įrankiai.

Užsiėmimas vyksta etnografijos ekspozicijos salėje, kurioje yra senoviniai linų apdirbimo įrankiai. Vaikai turi galimybę paliesto eksponatus, išbandyti jų veikimo principus. Kadangi etnografinė ekspozicija įrengta „Žemaitiškoje troboje“, tai čia pat rodomi audiniai iš lino: staltiesės, lovos paklotai, pagalvių užvalkalai, lininiai rankšluosčiai. Yra audimo staklės, siūlų vijimo, lenkimo prietaisai, verpimo ratelis. Pasinaudojant muziejiniais eksponatais bus atliekamos praktinės užduotys. Užduotims pasitelkiamas turtingas lietuvių tautosakos lobynas: mįslės, patarlės priežodžiai.

  • SENASIS LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS

Programą sudaro 2 užsiėmimai: Senoji skulptūra.

Užsiėmime vaikai bus supažindinami su nuostabiu senosios lietuvių liaudies skulptūros pasauliu. Sužinos, kas buvo dievdirbiai, kur ir kodėl buvo statomi kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai, gėrėsis muziejuje esančiomis skulptūromis. Iš jų įdomiausios „ Pieta“, „Kristus prie kryžiaus“ ir kt. Muziejuje apžiūrės koplytstulpį, statytą Tauzų kaime 1825 m. Vaikams bus pasakojama apie Skuodo krašto tautodailininkus, dievdirbius, bus mokoma atskirti profesionalųjį meną nuo liaudies meno. Užsiėmimo dalyviai susitiks su šiuolaikiniais medžio drožėjais, tautodailininkais, atliks praktines užduotis.

Žemaičių kryžiai.

Skuodo muziejus vykdė projektą „Senieji Skuodo krašto kryžiai“ ir sukaupė daug vertingos medžiagos apie Skuodo krašto kapinėse, senkapiuose stovinčius medinius ir metalinius kryžius. Moksleiviai supažindinami su muziejuje saugoma metalinių kryžių, fotografijų kolekcija, kalvių amatu. Taip pat sužinos apie kryžių viršūnių ornamentiką, kryžių paskirtį žmogaus gyvenime, jų statymo vietą. Pravedamas piešinio konkursas.

  • SENOJI IR ŠIUOLAIKINĖ TEKSTILĖ.

Programą sudaro 2 užsiėmimai: Senoji tekstilė.

Dalyviai sužinos senosios tekstilės meno kryptis. Viena kryptis –  liaudies tekstilė. Šie gaminiai buvo skirta pirmiausia aprangai ir namų apyvokos reikmenims gaminti. Susipažins su senosios tekstilės raštais, spalvomis, ornamentika. Apžiūrės muziejaus fonduose saugomus senosios tekstilės pavyzdžius: staltieses, rankšluosčius, kilimus, pieš ir spalvins senuosius ornamentus.

Audimo menas žemaičių tautodailėje.

Dalyviai sužinos apie žymiausias Skuodo krašto audėjas, palikusias gilų pėdsaką mūsų tautodailėje. Taip pat sužinos apie dabartines audėjas, susipažins su jų darbais, audimo staklėmis, margaspalviais raštais. Turės galimybę palyginti senuosius ir dabartinius audinius. Vyks klausimų-atsakymų konkursas.

  • KALENDORINĖS ŠVENTĖS

Programą sudaro keturi užsiėmimai:

Užgavėnės – atsisveikinimo su žiema, žiemos palydų šventė.

Edukacinio užsiėmimo metu vaikai supažindinami su Užgavėnių papročiais ir tradicijomis. Sužinos, kokie yra pagrindiniai šios šventės personažai: velnias, žydelis, Kanapinis, Lašininis., Morė ir kt.  Apžiūrės muziejuje sukauptą Užgavėnių kaukių parodą. Persirengėliai dalyvaus viktorinoje, pasipuošę kaukėmis pasimokys Užgavėnių žaidimų.

Jurginių papročiai ir tradicijos.

Edukacinio užsiėmimo dalyviai sužinos, kad Šv. Jurgis pas mus Žemaitijoje itin gerbiamas. Išlikusios ir statomos koplytėlės su švento Jurgio skulptūrėlėmis, kad šventas Jurgis saugo žemdirbių gyvulius nuo nelaimių, ligų ir piktų dvasių. Taip pat sužinos, kokių papročių per Jurgines reikia laikytis, kad derlius būtų geras ir gyvuliai būtų sveiki.

Velykos – didžiausia pavasario šventė.

Vaikai supažindinami su Žemaitijos krašto Velykų šventimo papročiais ir tradicijomis. Muziejuje kasmet vyksta Skuodo tautodailininkų ir visų kuriančių žmonių Velykinių puokščių ir margučių paroda. Edukacinio užsiėmimo dalyviai apžiūrės parodą, žais Velykinius žaidimus, atsakys į viktorinos klausimus.

Kalėdos –  senoji saulės grįžimo šventė.

Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė. Edukacinių užsiėmimų  dalyviai sužinos, kokių papročių mūsų senoliai laikėsi per Adventą, kokie yra žemaičių Kūčių stalo valgiai, kaip Kūčių dieną spėjamas oras, ir kaip Advento taku einame į Kalėdų šviesą. Apžiūrės tradicinę tautodailininkų Kalėdinių puokščių ir darbų parodą, atliks praktines užduotis

Pagal šias programas organizuojami edukaciniai užsiėmimai. Edukaciniai užsiėmimai užsakomi iš anksto, užsiėmimo kaina vienam moksleiviui – 0,30 Eur.

 

Skuodo muziejuje viena iš populiariausių edukacinių programų yra „Senieji kaimo amatai ir verslai“.

Pristatome amatų programą. Amatininkai, kurie gerai išmanė savo amatą, buvo vadinami meistrais.

  • STALIAI: stalius dailidė statė medinius namus. Stalius račius gamino medinius ratus ratams, brikelėms arba „bričkoms“, verpimo rateliams. Stalius baldžius gamino baldus: lovas, spintas, langus, duris ir t.t.
  • PUODŽIAI. Puodininkystė turi labai senas tradicijas. Pats seniausias puodų gamybos būdas – lipdymas iš juostų. Kad indai būtų patvaresni į molį dėdavo žvyro, grūsto akmens. Moliniuose induose buvo verdamas valgis. Puodai buvo degami paprastose duonkepėse krosnyse. Dėl patvarumo ir kad ne taip greit praleistų vandenį, išdegintus puodus išmirkydavo duonos rūgštyje. Puošniausi moliniai ąsočiai buvo gaminami alui.
  • ODININKAI IR KAILIADIRBIAI – daugiausia susibūrę miesteliuose, rečiau kaimuose. Daugelis valstiečių odas stengėsi išsidirbti namuose, tačiau dalis neapsieidavo be odininkų. Išdirbtas odas naudojo įvairiems ūkiniams reikalams: pakinktams, diržams, balnams, apavui ir kt. Iš karvių odos buvo daromos naginės, arklio odą naudojo pakinktams siūti. Seniausias ir paprasčiausias odos išdirbimo būdas – sukimas rankomis. Tik XIX a. plačiai pradėtos naudoti odų sukimo mašinos. Specialūs įrankiai bei indai naudojami odoms minkštinti, rauginti, plėvėms skusti. Išdirbtas odas siuvo specialiomis staklėmis, adatomis ylomis. Buvo rėmai kailiams ištempti, šukos vilnoms šukuoti, šepečiai dažymui.
  • KLUMPDIRBIAI. Neturtingų žmonių pagrindinis apavas buvo klumpės, medpadžiai, vyžos, naginės. Jeigu namuose buvo bernas, kuris mokėjo dirbti klumpes, tai ir dirbdavo visai šeimynai. Klumpes išskaptuodavo specialiais kalvio pagamintais skaptais. Medpadžius pagaminti lengviau. Jie už klumpes lengvesni, nes odinis viršus prikalamas prie medinio pado.
  • VERPIMAS. Verpėjos verpdavo ilgais žiemos vakarais. Žemaitijoje verpėjos verpė horizontaliuoju verpimo rateliu. Verpė linus, vilnas, pakulas. Iš pakulinių siūlų audė maišus, paklodes samdiniams.
  • AUDIMAS. Audimo staklės stovėjo kiekvieno ūkininko troboje. Austi mokėjo pati šeimininkė, bet daugiausia ausdavo mergės. Neturtingos valstietės ausdavo pagal užsakymą, ir taip užsidirbdavo duonai. Miestuose audėjai audė tik pagal užsakymą. Audė vilnonius, lininius audinius, staltieses, lovatieses, rankšluosčius. Pirkliai audinius parduodavo turguose, arba išveždavo į gretimas šalis.
  • PYNIMAS. Labai senas kaimo žmonių amatas. Pinti iš vytelių arba eglės šaknų plaušų jau išmokdavo kiekvienas piemuo dar beganydamas bandą. Pynėjai nupindavo didelius krepšius bulvėms, grūdams laikyti, o mažesnius pynė grybams, uogoms, vaisiams rinkti. Nupintuose krepšeliuose laikė česnakus, svogūnus, siūlus.
  • KALVYSTĖ. Kalvėje degė žaizdras. Į žaizdrą pučiamas oras, kad ugnis stipriau degtų. Įkaitinta iki raudonumo geležis imama geležinėmis žnyplėmis ir kalama dideliu kalvio kūju. Kalvėje buvo kalamos pasagos, kaustomi žirgai, arkliai. Iš juostinės geležies kalami ratlankiai ratams, kubilams. Kalvis kalė žemės darbams skirtus įrankius: kauptukus, noragus, plūgus. Kalvį kaime visi gerbė ir šiek tiek privengė, nes nežinojo jo darbo paslapčių.
  • „KRIAUČIUS“ arba SIUVĖJAS. Siuvėjo amato reikėjo mokytis. Žemaitijoje siuvėjų mokiniai buvo vadinami „gižais“. Mokymasis trukdavo nuo vienerių iki trejų metų. Tuo laikotarpiu gižas gyveno ir maitinosi pas meistrą, iš pradžių jam mokėdavo už mokymą, o vėliau gaudamas iš jo tam tikrą uždarbio dalį. Siuvėjas darbe naudodavo siuvimo mašiną, adatą, siūlus, žirkles, lygintuvą, centimetrą, kreidą, iškarpų formas, lyginimo stalelį, ilgio matuoklį.
  • PLYTININKAI gamino plytas iš molio. Į minkomą molį pridėdavo spalių arba susmulkintų šiaudų, kad suminkyta masė būtų tvirtesnė. Suminkytą molį dėjo į norimo dydžio medines formas ir džiovino. Iš tokių molinių plytų statė tvartus gyvuliams.
  • VĖLĖJAI. Iš avies vilnos vėlė veltinius. Tai šiltas apavas žiemai. Taip pat vėlė  storą vilnonį audinį milą, iš jo siuvo žieminius rūbus. Ekspozicijoje pristatomas pagrindinis Skuodo žemės gyventojų verslas – žemdirbystė . Ankstyvoji žemdirbystė buvo lydiminė: išdeginto miško vietoje buvo išdirbamas laukas ir sėjami javai. Lydiminės žemdirbystės įrankiai buvo primityvūs: medinis arklas ir šakotos eglės kamieno akėčios. Primityviausias arimo įrankis – vienanoragis arklas, už jį tobulesnė dvinoragė žagrė. Į žagrę buvo kinkoma pora jaučių. Valstiečių darbo įrankiai daugiausia buvo mediniai. Geležis naudota tik svarbiems įrankiams apkaustyti, pvz. žagrės noragams, šakėms, kastuvams, kiek vėliau plūgams gaminti ir pan. Javų derliui nuimti naudojo dalgius. Javus seikėjo mediniais gorčiais, puspūriais, pūrais ir kt. Linų apdirbimo įrankiai taip pat buvo mediniai ir tokie išliko iki  XIX a. antros pusės.Moterų, užsiimančių amatais, Lietuvos kaimuose buvo mažai – tiek versle, tiek amatuose karaliavo vyrai. Jei prisimintume dažnai moterims taikomą posakį: „Ką tu visą dieną darei?“, tai XIX a. moteris atsakytų : „Nieko… Tik daržus ravėjau, skalbiau, taisiau, audžiau, duoną pašoviau, grūdų prisimaliau, padabojau, rankšluosčius iškočiojau, grindis prašluosčiau, langus numazgojau, sūrį suspaudžiau, gyvulius aprūpinau. Matai, kaip nieko nepadariau“.

    Giliai įsišaknijusi nuomonė, kad pagrindinis moters amatas gimdyti ir auginti vaikus – vis dar sutinkama net technikos laikais, o ką jau bekalbėti apie namudinį senąjį Lietuvos kaimą. Moterų darbų salėje nepamatysite išskirtinių įrenginių ar įrankių – viskas pažįstama ir dvelkia namų šiluma. Sviestamušė, badblynių keptuvė, puodai, indai, šaukštai, ližė, minkytuvė, sūrspaudis – maistui gaminti, laikyti. Kočėlas, kultuvė, trintuvė – audiniams skalbti, lyginti. Siuvimo mašina,  verpimo ratelis – vis, kad šeimyna nebūtų nuoga.

    Su senaisiais Skuodo krašto verslais, amatais ir amatininkų darbo įrankiais, moterų darbais galima susipažinti Skuodo muziejaus nuolatinėse ekspozicijose „Žemaitiška troba“ ir „Senieji kaimo amatai ir moterų darbai“. Ekspozicijos pritaikytos vesti edukaciniams užsiėmimas.